- conservatism
- konservatizmas statusas T sritis Politika apibrėžtis Politinė filosofija ar mąstymo būdas, kuriam būdinga pagarba dorovės, kultūros ir religijos tradicijoms, antiutopiškumas, dėmesys asmens ir valstybės tarpinėms grupėms (šeimai, kaimynijai, vietinei bendruomenei, Bažnyčiai), įsitikinimas žmogaus prigimties ugdymo svarba, laisvės ir nuosavybės ryšio suvokimas. Terminas pradėtas vartoti 19 a. 3 dešimtmetyje kalbant apie nuosaikios monarchijos restauravimo Prancūzijoje šalininkus. Paplito po 1832, kai D. Britanijoje torių partija persivadino konservatoriais. Konservatizmo politinės filosofijos esmę E. Burke’as 1790 išsakė knygoje Apmąstymai apie revoliuciją Prancūzijoje, joje kritikavo Prancūzijos revoliuciją ir ją lydėjusią ypatingą Švietimo filosofiją, aukštinančią individualizmą, tradicijų atmetimą, racionalizmą bei utopinį visuomenės pertvarkymą. Burke‘as visuomenę suvokė kaip gyvųjų, mirusiųjų ir dar negimusiųjų bendrystę, kur privalu remtis tradicija ir dorovinėmis vertybėmis, įkūnijančiomis visos giminės, bendruomenės išmintį. Pasak R. Nisbeto, konservatorių visuomenės sampratoje bene svarbiausias yra hierarchijos ir autoriteto vaidmuo, o žmogus susiejamas su šeima, parapija, Bažnyčia, valstybe ir galiausiai su Dievu. Šiuo metu JAV įtakingas neokonservatorių sąjūdis. Ryškiausi šiuolaikinio konservatizmo atstovai – M. Oakeshottas, R. Kirkas, I. Kristolas, R. Scrutonas. atitikmenys: angl. conservatism
Politikos mokslų enciklopedinis žodynas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Algimantas Jankauskas . 2007.